Mane pastaruoju metu ganėtinai stipriai faktas, kad picos yra priskiriamos blogo ir nenaudingo maisto (junk food). Man asmeniškai nieko šlamštinio toje picoje nėra, svarbu pasigaminti ją kokybiška. Net atvirkščiai - tai tikras gėris, ir tiek. Picas aš kepu tikrai gana dažnai, kas trečią savaitę tai tikrai, o kartais gaunasi ir dar dažniau. Įprastai aš gaminu
plonapades picas, bet šį kartą padariau išimtį.
Atėjo mintis pasigaminti būtent šitą, seniai nusižiūrėtą, storapadę picą.
Tešla čia tikrai kitokia, su semolina ir su daugybe aliejaus. Kildinama ji vos 60 minučių, arba net trumpiau. Po valandos viskas itin gražiai iškyla. Tešla gaunasi nepaprastai minkšta bei švelni, spaudžiama į formas ji itin maloniai pukši ir pučiasi į putlias pagalvėles. Padažas šįkart taipogi naminis, pačios gamintas, daug tirštesnis nei įprastai, nes skystas padažas šio tipo picai visai netinka; su svogūnais ir česnakais, aš dar cukraus nuo savęs įberiu bei aštrių džiovintų paprikų, dėl ugnelės. Padažas gausis toks skanus, kad atrodys, jog jo vieno ir užteks. Mano manymu picos įdarui nebereikia jokių priedų, visiškai pakanka tik to naminio padažo, na ir dar, savaime aišku, sūrio.
Sūrį aš naudoju dviejų rūšių: šviežią mocarelą, pjaustytą storesnėmis riekelėmis, ir tarkuojamą mozarelą, kurią aš tarkavau per burokinę tarką ir kurios pridėjau visiškai negailėdama, nes papildoma sauja sutarkuotos mocarelos dar niekada nieko nėra picos pagadinusi. Atrodo, kad gavosi net ne pica, o pomidorų pyragas su sūriu: storas, išsipūtęs, tešlos krašteliai išorėje traškūs, viduje minkšti, padažas saldus ir pomidorinis, ir sūrio tikrai ne per mažai. Ne prastas maistas, o tiesiog tikro gurmano svajonė.
Trumpai tariant, išsikepkite tokią picą. Būtinai.