Tinklaraštis “Vaikai ir Vanilė” – tai mano viešas dienoraštis, kuriame pasakoju apie savo namus, vaikus, šeimą, draugus, mūsų visų gimtadienius, šventes, atostogas ir šiaip apie nieko neveikimą. Kadangi didžiąją savo gyvenimo dalį aš praleidžiu prie puodų, tai dienoraštyje daug maisto ir receptų. Patiekalai čia gyvenimiški, buitiški, tie, kuriuos mano šeima valgo ir mėgsta. Nieko ekstravagantiško. Aš niekada negaminu nieko tam, kad galėčiau publikuoti tinklaraštyje; veikiau atvirkščiai – jeigu receptas geras, daug kartų bandytas ir mano šeimos mėgiamas, arba naujas, bet puikiai pavykęs, aš nufotografuoju ir pasidalinu su skaitytojais. Tačiau “Vaikai ir Vanilė” - tai ne vien tik receptai. Man tinklaraštyje svarbiausia yra bendravimas. Aš noriu išgirsti skaitančiųjų nuomones, patirtis, pasakojimus apie sėkmes ir nesekmes gaminant mano tinklaraštyje esančius receptus; aš džiaugiuosi kiekvienu komentaru ir kiekvienu pasidalinimu, nes “Vaikus ir Vanilę” rašau ne sau. Rašau jums, kurie mano parašymus skaitote.

Gimiau ir užaugau Kaune, KTU studentų miestelyje, tame kieme, kur dabar yra įsikūrusi Pizza Jazz. Prieš penkiolika metų išvažiavau į JAV ir ten pasilikau visam laikui. Šiuo metu gyvenu centrinėje Niujorko valstijos dalyje, nedideliame miestelyje vardu Ithaca. Profesiniame gyvenime esu mokslininkė, o asmeniniame – mano gyvenimo draugo Shawn žmona ir dviejų puikių sūnų, Jono ir Juliaus, mama.
 
Maisto tinklaraštį pradėjau rašyti paraginta sesės Linos. Pradėjau rašyti, nes po penkiolikos metų gyvenimo svetur labai ilgėjausi lietuviško bendravimo. Rašydama komentarus kituose tinklaraščiuose laikas nuo laiko pagalvodavau: kaip būtų smagu, jeigu kažkas komentarus ir nuomones parašytų man. Tada pradėjau svajoti apie savo tinklaraštį. Draugės ir sesė vis ragino, tik aš vis nesiryždavau žengti pirmąjį žingsnį. Bijojau, kad šitokioje blogų ir internetinių maisto svetainių gausybėje mano receptai ir istorijos bus niekam neįdomios ir nereikalingos. Bet noras rašyti nugalėjo. Kartą važiuodama namo iš darbo sugalvojau pavadinimą – “Vaikai ir Vanilė”. Ir taip prasidėjo.

< kas paskatino domėtis kulinarija >

Maistą gaminti pradėjau labai seniai. Būdama kokių 14 metų, vienų atostogų kaime metu kažkaip savaime tapau atsakinga už šeimos maitinimą. Nuo tol visas vasaras be išimties, kai atostogaudavome pas močiutę, aš kasdien lauko virtuvėje ruošdavau pietus ir vakarienes gausiam vasarotojų ir talkininkų būriui, kepdavau pyragus gimtadieniams, virdavau uogienes, konservuodavau daržo gėrybes ir net maišydavau ledus. Maistas visuomet buvo mano draugas, o virtuvė – mano stichija.

< koks mano firminis patiekalas>

Mielinės bandelės su cinamonu. Ir dar spagečiai su jautienos kukuliais pomidorų padaže. Ir dar vištienos kepsneliai su parmezanu. Ir sausainiai su šokoladu ir pekaninėmis karijomis. Ir šokoladinis tortas so romu, karamele ir kokosu (German Chocolate Cake). Ir šokoladainis su riešutų sviestu. Ir dar būtina paminėti citrininį keksą. Oi, labai daug tų firminių patiekalų. Labai labai daug.

Nemėgstamo maisto neturiu. Neskanu būna tik tai, kas neskaniai pagaminta.
 
Visada didelis ačiū, kad skaitote.