Esu girdėjusi, kad daugybe žmonių labai mėgsta pudingus. Prisipažinsiu, kad jų buvau ragavusi tik Anglijoje. Tiek sūrių, tiek saldžių. Visi patiko, bet nepaliko labai jau didelio įspūdžio, kad grįžusi namo pulčiau juos gaminti. Bet susidariau nuomonę, kad prancūzų pudingai yra visai kitokie, nes apie juos pasakojimai būdavo ... nukeldavo į kitą realybę. :) Neseniai nusipirkau apvalių ryžių, o ant pakelio buvo užrašyta, kad skirta ryžių pudingui. Tai žinoma, nebūčiau aš, jei neišmėginčiau kažko naujo. Taigi, pavarčiau vieną knygą ir puoliau gaminti.
Šis ryžių pudingas gavosi tobulas! Pranoko visus mano ir šeimos lūkesčius – nes tradiciškas britiškas pudingas būna labiau panašus į saldų rizoto arba kitaip tariant įmantresnę ryžių košę. O čia buvo tarsi fantastiškas pyragas. Jį galite valgyti tiek šiltą, tiek šaltą (man skaniau buvo šiltas, o vyrui atvėsęs). Turėjome namie užsukusių svečių, tai pudingą patiekiau su meėynių
uogiene ir braškių padažu. Padažas tai toks su paslaptimi buvo - atšildytas šaldytas braškes su cukrumi aš sutryniau blenderiu ir dar įpyliau mažą šlakelį romo. Romo buvo tiek nedaug, kad net vaikams leidau paragauti to padažo, bet jis suteikia nuostabų aromatą. Pudingas tikrai patiko visiems be išimties.
Dar vienas nedidelis pastebėjimas apie džiūvėsėlius - mažuosius indelius pamiršau išteplioti sviestu ir pabarstyti džiūvėsiais, nes juos panaudojau pačią paskutinę akimirką, kai pasirodė, kad tešlos mano formai buvo kiek per daug. Tai iš tų indelių pudingas ganėtinai gražiai išsivertė, bet galima matyti iš nuotraukų, kad formą pabarsčius džiūvėsėliais pudingo paviršius atrodo nepalyginamai gražiau - tarsi aksominis. Visa tešla sutilptų į 22 centimetrų formą manau - kitą kartą pabandysiu. Na bet čia mažytės smulkmenos, o dabar einam prie recepto. :)