Apie tokią labai skanią polentą svajojau jau tikriausiai kokius 6 metus. Nuo tuomet, kai studijavau Anglijoje - kartą su draugais rumunais ten gaminome mamalygą - tai buvo ne per saldi ir ne per sūri kukurūzų košė, kurią mes padalinome į dvi dalis - pirmą valgėme kaip garnyrą šalia iškeptos lašišos, o antrą pusę valgėme desertui užpylę trintomis braškėmis bei plakta grietinėle. Tuo tarpu kitos bendramokslės - dvi italės (gali būti iš pavydo, kad jų nepakvietėm prisijungti) labai supeikė tą rumunišką mamalygą ir itin išreklamavo savo tautinę polentą - neva italai valgo tik savaitgaliais, per šeimyninius pietus, ir ta polenta būna ne šiaip kukurūzai, o pagerinta visokiausiomis daržovėmis, grybais, dešrelėmis ir pan.
Iškilo mano vaizduotėje ta polenta, kaip nerealiai gardus itališkas valgis, ir kai tik progai pasitaikius nuvykau į Italiją, iškart ir nusitaikiau į ją kavinėse bei restoranuose. Deja, pirmiausia kavinėje gavau kažkokį beveik asfalto spalvos marmalą - nusprendžiau, kad šita picerija ne kokia ir reikia padoresnėje vietoje išmėginti.. Antrą kartą polentos užsisakiau itin gražiame itališkame restorane, bet tuomet padavėjas susipainiojo ir vietoje polentos man prie vištienos atnešė bulvių... Galiausiai man pavyko - trečią kartą atnešė kepsnį bei visus garnyrus atskirose lėkštėse, ir kiek daug maisto ten iš viso buvo, bet ta vieniša kukurūzų košė pūpsanti lėkštėje visai nepriminė nieko ištaigingo ir tinkamo šventiniams pietums. Jau visi draugai pradėjošaipytis, kiek aš dar tuos kukurūzus čia galiu valgyti, todėl nusprendžiau, kad susirasiu receptą ir pagaminsiu pati.
Tad taip ir padariau (dar draugių italių parašiusi paklausiau patarimų) - ir šita polenta gavosi tiksliai tokia kaip įsivaizdavau. Nors tiek pastangų įdėjus, gal ir nepasakyčiau, kad čia kažkoks žiauriai įspūdingas ir rafinuotas patiekalas, bet tikrai toks paprastas ir skanus naminis valgis. Tik tiek, kad kukurūzai garnyrui yra reta, neįprasta ir neatsibodę, bent jau mūsų šeimoje. Tad drąsiai rekomenduoju ir Jums išmėginti.
Inga
Atsakyti