Tikra tradicinė itališka pica su kaparėliais ir mocarelos sūriu
Šį kartą mūsų recepto rubrikos tema - pica. O kas gi kitas apie legendinį itališką patiekalą gali papasakoti geriau, negu tikrų tikriausias italas? Todėl šios istoriją ir receptą jums parengė mano draugas Federico, o aš tik viską išverčiau.
Pasaulyje tikriausiai nėra geriau žinomo itališko žodžio už "pizza", na o pica, be jokių abejonių, yra mūsų tikrų tikriausias nacionalinis patiekalas. Aš pats niekada nesu sutikęs tautiečio, kuris nemėgtų pica. Turiu omenyje - tos tikros itališkos picos. Sakau "tikra itališka", nes šis patiekalas yra paplitęs po visą pasaulį, o kiekviena šalis jo receptą prisitaikė pagal savo poreikius bei skonius.
Bet dabar sugrįžkime į praeitį ir pažvelkime į tai, kaip, kur ir kodėl atsirado itališka pica. Dažnokai yra teigiama, kad pica atsirado itin seniai, dar prieš etruskus ir Romos imperiją. Naudojant panašius ingredientus net ir senovės egiptiečiai gamindavo į picos padą labai panašią duoną. Bet mano asmenine nuomone, apie itališką picą galima kalbėti nuo tos akimirkos, kai jos gamybai buvo pradėtas naudoti pomidoras.
Yra galvojama, kad pica praėjo plisti XVIII amžiuje Neapolio apylinkėse, ten, kur vietos gyventojai skurdžiai paprastai keptai krosnyje tešlai paskaninti pradėjo naudoti pomidorų tyrę (it. pommarola). Kadangi šis patiekalas buvo labai skanus ir mažai kainavo, jis itin greit paplito visoje Italijoje.
Žinoma, neapoliečiai dabar nepaprastai didžiuojasi pica ir visais būdais stengiasi išsaugoti originalų jos receptą. Kartais tai primena net šventą ritualą su daug egzistuojančių taisyklių! Patys griežčiausi picų kepėjai neapoliečiai yra užtikrinti, kad egzistuoja vos 2 tradicinės picos rūšys - Marinara ir Margherita. Visa kita jau išsigalvojimai ir patobulinimai, kurių seniau nebuvo. Taip pat, ir Florencijoje galite rasti rasti picerijų, pvz. Caffé Italiano, kur galima paragauti vos 3 skirtingas picas - Marinara, Margherita ir Napoletana. Na o jei paprašysite užpilti pomidorų padažo arba majonezo ant savo picos, būsite paprasčiausiai išprašytas lauk ir niekada nebelaukiamas.
Marinara tai pati seniausia egzistuojanti picos rūšis, kurią sudaro tik picos padas, pomidorų tyrė, česnakas bei raudonėlis, įprastai ji net gąsdina turistus. Ne vieną kartą mačiau juos sutrikusiais veidais ir klausimu, ar picos kepėjas nieko neužmiršo. Bet galiu patikinti, kad pica Marinara yra nuostabi, o jos skonis atskleis tikrąją itališką picą ir jos istoriją. Reikia pažymėti, kad savo vardą pica gavo iš neapoliečių žvejų, kurie po naktinės žvejybos grįžę į uostą skanaudavo tokią picą.
Bene labiausiai žinoma pasaulyje yra pica Margarita, pagaminta iš picos pado, pomidorų tyrės, mocarelos sūrio bei baziliko lapelių. Anot vienos legendos, vienas picos kepėjas iš Neapolio tokią pica pagamino Italijos karalienei Margherita di Savoia. 3 šios picos ingredientai privalėjo atkartoti Italijos vėliavos spalvas - žalią, baltą bei raudoną.
Picą Napoletana galite laikyti trečiąja tradicine picos rūšimi, kuris atsirado kiek vėliau. Jos pagrindiniai ingredientai tarsi tokie patys kaip ir Margaritos, bet papilomai yra dedami ančiuviai bei kaparėliai.
XX amžiuje kone kiekvienas Italijos regionas picai naudojo tik jam įprastus ingredientus - šitaip atsirado Capricciosa, Quattro Stagioni, Quattro Formaggi ir dar daugelis kitų. Nenustebkite jei kada užsuksite į piceriją, kuri siūlo net iki 100 rūsių picų.
Na ir pabaigai, jeigu Florencijoje ieškosite kokybiškos neapolietiškos picos, galima drąsiai keliauti į Caffé Italiano (tik neišsigąstame picos kepėjo!;)) arba į Pizzaman (jie net turi savo picų kepėjų mokyklą). Jeigu norisi paragauti sicilietiškos picos (jos padas žymiai plonesnis bei traškesnis), užsukite į Finisterrae. Na o tradicinę toskanietišką picą kepa I Ghibellini arba Antica Porta.
Ir nors labai skanią picą iškepti nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, mokytis ir mėginti visada verta. Todėl šiandien galima išbandyti Pizza Napoletana receptą. Picą galima patiekti su šaltu alumi arba raudonu vynu (jokiais būdais ne baltu). Einam gaminti!
Pasaulyje tikriausiai nėra geriau žinomo itališko žodžio už "pizza", na o pica, be jokių abejonių, yra mūsų tikrų tikriausias nacionalinis patiekalas. Aš pats niekada nesu sutikęs tautiečio, kuris nemėgtų pica. Turiu omenyje - tos tikros itališkos picos. Sakau "tikra itališka", nes šis patiekalas yra paplitęs po visą pasaulį, o kiekviena šalis jo receptą prisitaikė pagal savo poreikius bei skonius.
Bet dabar sugrįžkime į praeitį ir pažvelkime į tai, kaip, kur ir kodėl atsirado itališka pica. Dažnokai yra teigiama, kad pica atsirado itin seniai, dar prieš etruskus ir Romos imperiją. Naudojant panašius ingredientus net ir senovės egiptiečiai gamindavo į picos padą labai panašią duoną. Bet mano asmenine nuomone, apie itališką picą galima kalbėti nuo tos akimirkos, kai jos gamybai buvo pradėtas naudoti pomidoras.
Yra galvojama, kad pica praėjo plisti XVIII amžiuje Neapolio apylinkėse, ten, kur vietos gyventojai skurdžiai paprastai keptai krosnyje tešlai paskaninti pradėjo naudoti pomidorų tyrę (it. pommarola). Kadangi šis patiekalas buvo labai skanus ir mažai kainavo, jis itin greit paplito visoje Italijoje.
Žinoma, neapoliečiai dabar nepaprastai didžiuojasi pica ir visais būdais stengiasi išsaugoti originalų jos receptą. Kartais tai primena net šventą ritualą su daug egzistuojančių taisyklių! Patys griežčiausi picų kepėjai neapoliečiai yra užtikrinti, kad egzistuoja vos 2 tradicinės picos rūšys - Marinara ir Margherita. Visa kita jau išsigalvojimai ir patobulinimai, kurių seniau nebuvo. Taip pat, ir Florencijoje galite rasti rasti picerijų, pvz. Caffé Italiano, kur galima paragauti vos 3 skirtingas picas - Marinara, Margherita ir Napoletana. Na o jei paprašysite užpilti pomidorų padažo arba majonezo ant savo picos, būsite paprasčiausiai išprašytas lauk ir niekada nebelaukiamas.
Marinara tai pati seniausia egzistuojanti picos rūšis, kurią sudaro tik picos padas, pomidorų tyrė, česnakas bei raudonėlis, įprastai ji net gąsdina turistus. Ne vieną kartą mačiau juos sutrikusiais veidais ir klausimu, ar picos kepėjas nieko neužmiršo. Bet galiu patikinti, kad pica Marinara yra nuostabi, o jos skonis atskleis tikrąją itališką picą ir jos istoriją. Reikia pažymėti, kad savo vardą pica gavo iš neapoliečių žvejų, kurie po naktinės žvejybos grįžę į uostą skanaudavo tokią picą.
Bene labiausiai žinoma pasaulyje yra pica Margarita, pagaminta iš picos pado, pomidorų tyrės, mocarelos sūrio bei baziliko lapelių. Anot vienos legendos, vienas picos kepėjas iš Neapolio tokią pica pagamino Italijos karalienei Margherita di Savoia. 3 šios picos ingredientai privalėjo atkartoti Italijos vėliavos spalvas - žalią, baltą bei raudoną.
Reklama
Picą Napoletana galite laikyti trečiąja tradicine picos rūšimi, kuris atsirado kiek vėliau. Jos pagrindiniai ingredientai tarsi tokie patys kaip ir Margaritos, bet papilomai yra dedami ančiuviai bei kaparėliai.
XX amžiuje kone kiekvienas Italijos regionas picai naudojo tik jam įprastus ingredientus - šitaip atsirado Capricciosa, Quattro Stagioni, Quattro Formaggi ir dar daugelis kitų. Nenustebkite jei kada užsuksite į piceriją, kuri siūlo net iki 100 rūsių picų.
Na ir pabaigai, jeigu Florencijoje ieškosite kokybiškos neapolietiškos picos, galima drąsiai keliauti į Caffé Italiano (tik neišsigąstame picos kepėjo!;)) arba į Pizzaman (jie net turi savo picų kepėjų mokyklą). Jeigu norisi paragauti sicilietiškos picos (jos padas žymiai plonesnis bei traškesnis), užsukite į Finisterrae. Na o tradicinę toskanietišką picą kepa I Ghibellini arba Antica Porta.
Reklama
Ir nors labai skanią picą iškepti nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, mokytis ir mėginti visada verta. Todėl šiandien galima išbandyti Pizza Napoletana receptą. Picą galima patiekti su šaltu alumi arba raudonu vynu (jokiais būdais ne baltu). Einam gaminti!
Ingredientai
- vanduo: 600 mililitrų
- alyvuogių aliejus: 6 šaukštų
- cukrus: 2 arbatinių šaukštelių
- smulki druska: 20 gramų
- alaus mielės: 25 gramų
- miltai: 1 kilogramo
- pomidorų tyrė: 800 mililitrų
- raudonėlis: 2 arbatinių šaukštelių
- mocarelos sūris: 800 gramų
- sūdyti kaparėliai: 24
- konservuotų ančiuvių filė aliejuje: 16
- alyvuogių aliejus: 4 šaukštų
- druska: šiek tiek
Tešlai (4 picoms, 30 centimetrų pločio):
Įdarui:
- 1. Tešla: Supilame miltus į dubenį ir viduryje suformuojame duobutę.
- 2. Tada stiklinėje vandens ištirpdiname mieles bei cukrų ir gerai išmaišę supilame į miltus.
- 3. Tuomet kitoje stiklinėje su drungnu vandeniu ištirpiname druską, supilame aliejų, išmaišome ir supilame į miltus.
- 4. Pamažu maišome miltus su vandeniu, supilame likusį vandenį, minkome tešlą rankomis. Jeigu gavosi kiek per skysta, įberiame šiek tiek miltų.
- 5. Po to suformuojame tešlos kamuolį, įdedame į švarų dubenį, uždengiame švariu audiniu ir paliekame maždaug 60 minučių pastovėti.
- 6. Itališkos picos gamyba: Iš pakilusios tešlos suformuojame 4-ias 30 centimetrų pločio picas.
- 7. Tada dubenėlyje išmaišome pomidorų tyrę, alyvuogių aliejų, raudonėlį ir šiek tiek druskos. Nepersūdome, nes kaparėliai ir ančiuviai iš savęs duos sūrumo.
- 8. Gautą tyrę paskleidžiame ant picos pado, išdėliojame riekelėmis pjaustytą mocarelos sūrį, ančiuvius ir kaparėlius.
- 9. Galiausiai kepame maždaug 15 minučių orkaitėje, įkaitintoje iki 250 laipsnių temperatūros. Skanauajame!
Recepto paruošimas
Reklama
