Aronijų ir vyšnių lapų sirupas

Aronijos man asmeniškai - iš vaikystės prisiminimų. Augdavo kieme palei tvorą. Labai gerai pamenu pamenu tiek jų skonį, tiek tą įdomų, tarsi šiek tiek traukiantį pojūtį burnoje, ir gražią spalvą kompotuose. Labai gaila, kažkodėl jau senokai nebeauga. Dingo iš mados, jei taip galima pasakyti. Teigčiau, kad visai nepelnytai, nes turi labai daug naudingų dalykų savyje: karoteno, vitaminų: B1, B2, B6, C, E, K, PP, ir itin daug vitamino P, taipogi mikroelementų: kobalto, boro, molibdeno, vario, fluoro. Aronijų vaisių minkštime rasite ir mangano bei geležies, o jodo - 2-3 kartus daugiau nei kituose vaisiuose ir uogose. Aronijose taip pat yra ir su vėžiu kovojančių antioksidantų. Tokių uogų ir jų sulčių rekomenduojama vartoti profilaktiškai, sergant ateroskleroze ar hipertonija. Aronijos vis dar yra naudojamos ir gydant diabetą, mažakraujystę, skydliaukės, inkstų, kepenų ir tulžies pūslės ligas. O Amerikos indėnai aronijas laiko pačiu nuostabiausiu afrodiziaku... 

Taip pat jos turi daugybe kraujo krešumą padidinančių medžiagų, tad reikia atsargiai vartoti tiems, kas turi kokių su tuo susijusių problemų. Nerekomenduojama ir turint padidėjusį skrandžio sulčių rūgštingumą, sergant opalige.

Galiausiai nusipirkau dėžutę nostalgijos (net nustebau pamačius, kad buvo pirkti). Vis norėjau kaip nors pasigaminti, kad būtų kuo grynesnis aronijų skonis. Išsirinkau receptą iš mamos sąsiuvinio. Galvojau, kad vyšnių lapai permuš (beje, galite ir juodųjų serbentų lapus naudoti), bet nepermušė (gal kad lapai jau rudeniniai) - labai "aroniškas" sirupas. Ir gėrimas skanus gaunasi. Rekomenduoju ir Jums pamėginti!