Gruzdintų manijokų užkandis

Manijokų šakniagumbiai yra viena iš pačių populiariausių daržovių Pietų Amerikoje, Karibų salose, Afrikoje bei Azijoje. Lietuvoje ji pasirodė visai neseniai. Vienintelė vieta, kur aš jos randu nusipirkti manijokų yra didesnės parduotuvės. Kiekvieną kartą, kai tik parduotuvėje jų pamatau, būtinai į savo krepšį įsidedu manijokų.

Pertikrinau įvairiausius lietuviškus interneto puslapius. Bene vienintelė informacija, kurią radau susijusią su manijokais, - grėsmingi perspėjimai, kad tai yra pavojingas augalas, kurio valgymas gali pasibaigti mirtimi. Tai pirmiausia jus visiškai nuraminsiu, kad į Lietuvą, kaip ir į kitas Europos Sąjungos šalis, yra įvežami tik saldieji manijokai, nuo kurių tikrai niekas nemirs, o ir apsinuodyti būtų labai sudėtinga.

Kitas reikalas yra kartieji manijokai (jų Lietuvoje bent jau kol kas pirkti nebūna). Tai yra klastinga daržovė, nes šakniagumbiuose egzistuoja medžiagų, kurios patekusios į žmogaus organizmą sureaguoja su ten esančiomis rūgštimis bei pavirsta kalio cianidu. Tokiu atveju mirtis yra beveik garantuota, čia net medicina turi visai ribotas galimybes. Vis dėlto kartieji manijokai yra plačiai auginami, ypač Afrikos šalyse, nes yra atsparūs ne tiktai sausrai, bet ir įvairiems kenkėjams (įskaitant skėrius). Tam, kad juos būtų įmanoma valgyti, tenka stipriai paplušėti: šakniagumbiai yra ilgai mirkomi, po to džiovinami, malami ir verdami. Specialiai neparuoštų bei termiškai neapdorotų jų nė vienas sveiko proto žmogus nedrįstų net paragauti.

Saldusis valgomasis manijokas (lot. manihot esculenta; dar kartais populiariai yra vadinamas juka arba kasava). Į Lietuvą bei kitas Europos šalis atvežamų manijokų žievelė įprastai yra padengiama plonyčiu vaško sluoksniu, kad šakniagumbis ilgiau išliktų šviežias.

Su visais saldžiaisiais manijokais istorija yra visai kitokia. Potencialiai toksiškų medžiagų gali būti tik šių daržovių žievelėje, tad saldieji manijokai būtinai nulupami; nepamirškite, kad žievelės netiks kompostui. Kiek man pačiai pavyko išsiaiškinti, nulupus žievelę bei išėmus kietą šerdį, bent jau Afrikoje jie yra valgomi ir žali Vis dėlto, kad būtume pilnai garantuoti dėl savo ir savo namiškių saugumo, aš rekomenduoju net saldžiuosius manijokus termiškai apdoroti - tada juos galima ragauti visiškai atsipalaidavus. :)

Manijokai virtuvėje yra naudojami itin plačiai - iš jų gaminama viskas, pradedant miltais duonai bei košei, užbaigiant saldžiais pudingais. Šį kartą aš Jums rekomenduoju pasigaminti patį paprasčiausią manijokų užkandį - gruzdintus manijokus (port. mandioca frita, bombo frito), tarsi mūsų bulvyčių fri atitikmenį. Toks užkandis labai tinka prie alaus bokalo (ir tradiciškai prie jo patiekiamas), bet turėtų nenuvilti ir tų, kurie alaus visai negeria, bet yra vadinamojo finger food mėgėjai. Pavyzdys iš gyvenimo. :) Vyras tikrai labai gerai juos įvertino prie alaus.

Kaip jau tikriausiai puikiai supratote, gruzdinti manijokai mano įraše dar kartą bus dedikuoti Brazilijos ir Angolos virtuvei, nors tokį užkandį galima rasti daugelio šalių meniu, kad ir su šiokiais tokiais variantais (pvz., kai kada manijokai gruzdinami palmių aliejuje, ir dėl to įgauna itin specifinį skonį, kvapą ir spalvą). Kalbant apie Angolos virtuvę, toks užkandis, kaip ir patys manijokai, kadaise atkeliavęs iš Brazilijos, dabar kartais pavadinamas "emblemišku" šalies valgiu. Manijokai čia įprastai kepami paprastame, o ne palmių aliejuje. Svarbiausias bei vienintelis privalomas prieskonis - druska, bet kai kas siūlo ant gruzdintų manijokų dar papildomai užberti, tarkime, aitriosios paprikos. Kadangi mūsų namuose vyresnioji bei jaunesnioji karta ganėtinai konservatyvios, aš šiek tiek pagudravau ir gruzdintus manijokus papuošiau malta saldžiąja paprika. Pamėginkite.