Kai sulą tekiname iš šalia vasarnamio augančių beržų, jos būna tiek, kad visos išgerti nesugebame. Dėl to jos rauginimas padeda kiek ilgiau medžių syvais gardžiuotis. Per Velykas pilna burna gėrėme šviežią sulą. Mano vyras sugalvojo visai neblogą būdą sulos tekinimui. Vaistinėje nupirkęs lašalinių (medicininių) ir pragręžęs beržuose visai nedideles skylutes jas įstatė sulai sulašėti. Labai patogus būdas, sula švariai teka tiesiai į butelį ir jos tiek prisirinkome, kad nespėjome gerti.
Prisimenu, kai mama pasakojo, kad jos seneliai kaime, rūsyje turėjo labai didelę medinę bačką, kurią kiekvieną pavasarį pripildydavo beržų sulos, o jos viršų užberdavo avižomis (grūdais). Avižos laikui bėgant sudygdavo ir tokiu būdu natūraliai apsaugodavo sulą nuo surūgimo. Taip išsaugotą sulą jie gerdavo iki pat bulvių nukasimo meto.
Vertinant visus tris sulos paruošimo būdus, man skaniausias buvo pats pirmasis, tik su razinomis, toks mažiausiai atitolęs nuo tikro sulos skonio. Ir vis tik šviežia sula man pati skaniausia.