Atėjo diena, kai nusprendžiau, kad bazilikai, kurie auga ant mano palangės, jau tikrai peraugo ir sunaudojo visas vazonėlio trąšas. Atėjo laikas jiems jau pavirsti kažkuo kitu. Taip jau šį kartą sutapo, kad mano mama lygiai tą patį pagalvojo apie baziliko krūmą šiltnamyje. Ir kaip jie skyrėsi - tas iš šiltnamio toks aromatingas, lapeliai dideli, sodrios spalvos, o mano pačios nuo palangės jau toks tikrai pavėpęs. Nepaisant to, dar iš praėjusių metų turėjau nuostabų bazilikų pesto receptą, kuris mūsų šeimai nerealiai patiko, ir planavau jį pakartoti ir šiais metais.
Pesto - yra padažas, kuris kilęs iš Genujos, Italijos sostinės Ligurijos. Įprastai jį sudaro smulkinti česnakai, pinijų riešutai, rupi druska, baziliko lapai ir kietasis sūris, toks kaip Parmigiano-Reggiano arba Pecorino Sardo, sumaišyti su alyvuogių aliejumi.
Pinijų riešutų aš nelabai mėgstu, ir jų įsigyti vien dėl šio recepto man asmeniškai pasirodė per daug neracionalu, tad juos pakeičiau saulėgrąžomis. O kadangi šį padažą aš ruošiau žiemai "ledukų" pavidalu, tai sūrio įdėsiu šviežio tiesiai gamindami kokį nors patiekalą. Tad mano bazilikų pesto gal ir ne visai tikras ir ne pagal originalų receptą, bet kadangi pati esmė yra bazilikuose, o juos aš panaudojau, tad leisiu sau pavadinti tai bazilikų pesto.