Neseniai papuoliau į diskusiją, kurioje viena pusė sakė, kad cukinija - labai skanu, o kiti - kad visiškai neskanu. Turiu pripažinti, kad iš dalies pritariu ir tai pusei, ir kitai. Man asmeniškai daugelį metų cukinija nepatiko, blyneliai iš jos - atrodė, kaip pats didžiausias nesusipratimas, o visi tie neva laiveliai, užkepti su faršu, skanu tik nuvalgant patį jo įdarą (čia mano asmeninė nuomonė). Vėliau gyvenime aš atradau 3 nenuginčijamas tiesas, kurias paverčiau aksiomomis ir cukinijos patapo itin tobuli priedu. Net įsigudrinu prisišaldyti jų žiemai - sutarkuotų bei nusunktų.
Pirmiausiai apie mano pažintas tiesas:
1. Cukinijos yra skanios, kol jos jaunos. Peraugusios, žmogaus kūdikio dydžio cukinijos tinka nebent nulupus odelę, išėmus sėklas ir sutarkavus į kokį nors patiekalą.
2. Sutarkavus cukinijas, tiesiog PRIVALOMA tarkius nusunkti. Kitu atveju pasijaus jų poskonis, kuris sugadina visą patiekalą.
3. Cukinija faktiškai yra be jokio. Tad ir sutinku, kad ji gali būti tiek neskani, tiek skani. Viskas priklausys nuo pasirinktų ingredientų, iš kurių ji įsisunks gero skonio.
Na ir paskutinioji tiesa, kurią taikau visiems savo gaminamiems patiekalams - privaloma eksperimentuoti. Dedame, kas jums atrodo skanu, bandome pačius įvairius derinius. Tikrai atrasite savus patiekalus, kuriuos pamilsite.
Nenorintiems užsiiminėti įvairiausiais eksperimentais, rekomenduoju kugelio (o gal reiktų sakyt apkepo) variantą su faršu ir sūriu. Galima jį pavadinti cukinijų kugeliu, nes skonis tikrai labai panašus, bet tai nebus standartinis kugelis iš bulvių.