Kūčiukai su aguonų pienu - aguonpieniu

2020-12-05 Autorius Su šaukštu aplink pasaulį

Kūčiukai su aguonų pienu - aguonpieniu
Kai tik susėdame prie Kūčių stalo, sukalbame maldą, sulaužome plotkelę ir palinkime vienas kitam, savo namams ir giminei ramybės, meilės ir visokeriopos gerovės, mūsų šeimoje visi su šypsena pradeda laukti kone ritualinio mamos ir tėčio ginčo. Mano tėtis, labiau už bet kurį kitą šventinį patiekalą mėgsta kūčiukus su aguonpieniu, džiugiai praneša: "O dabar jau valgysime kleckelius!". Į tai mama visada, su jai visai nebūdingu griežtumu atsiliepia: "Tikrai ne, čia saldus patiekalas, tad jis valgomas vakarienės pabaigoje!" Tėvelis atsidūsta ir taikiai sumurma: "Bet pas mus (tai yra Prienų krašte, Suvalkijos, Dzūkijos ir Aukštaitijos paribyje) tai visada būdavo antras valgis po plotkelių..." - ir tuomet įsideda silkės. Mama kiekvienais metais laimi šį ginčą, todėl kūčiukus su aguonpieniu mes (aukštaitišku papročiu?) valgome pačioje vakarienės pabaigoje. Vis dėlto beveik žodis į žodį tėvų "ginčas" apie kūčiukus pasikartoja bene kasmet - per kelis dešimtmečius nė vienas jų nepakeitė savo nuomonės. Štai kokia ta tradicijų galia - ką atsinešame iš vaikystės, pamiršti arba pakeisti gan sunku.

Mano tėvų pavyzdys rodo, kad net vienos šeimos nariai gali turėti visiškai skirtingų lūkesčių, gamindami ir valgydami tą patį patiekalą. Todėl ką bekalbėti apie visą Lietuvą: nebūtų galima net tikėtis, kad vienas arba kitas valgis, kad ir pats tradiciškiausias, visur bus paruoštas vienodai. Nors dauguma mano kartos žmonių kūčiukais vadina mažyčius, aguonomis pagardintus kvietinių miltų kepinukus, Kūčių vakarą užpilamus aguonpieniu, taip yra ne visada ir ne visur. Štai anot mūsų kultūros tyrinėtojų, yra (arba bent jau buvo) vietovių, kuriose kūčiukai kepami yra kaip dideli papločiai, o tada sulaužomi gabaliukais, arba suformuojami kaip avižinių miltų kukuliukai ir po to išverdami vandenyje (būtent toks patiekalas senovėje buvo vadintas šližikais) ir taip toliau. Šitaip teigdama, aš pirmiausia remiuosi žiniomis, kurias surinko Nijolė Marcinkevičienė savo knygoje Metai už stalo (2009 metų leidimas), bet norint plačiau aptarti kūčiukų įvairovės reikalus, man reikėtų perskaityti daug daugiau literatūros ir parašyti žymiai išsamesnį straipsnį. Tokio tikslo šiuo savo įrašu neturiu - tiesiog noriu pasidalinti savo šeimos kūčiukų receptu, tuo pačiu atkreipti dėmesį, kad tai nėra nei "pats tikriausias", nei "pats geriausias", nei juo labiau - vienintelis ir autentiškas kūčiukų receptas. Bet, mano supratimu, jis tikrai vertas dėmesio, ir pirmiausia pravers tiems, kurie kūčiukų kepimo reikaluose neturi labai daug patirties.

Šių laikų kūčiukai, kaip tikrai nėra sunku pastebėti, irgi kepami įvairiai. Vienos šeimininkės į jų tešlą pila tik vandenį, beveik nesaldina ir visai nededa jokių riebalų, kitos tešlą minko su pienu, negailėdamos beria cukraus, pagardina aliejumi, sviestu, grietine, kiaušiniais arba kiaušinių tryniais. O štai, kaip pavyzdys, išeivijos autorė Danutė Brazytė Bindokienė prėskučius Kūčioms rekomenduoja kepti iš savikėlių miltų (atsisakant mielių), ir į jų tešlą dėti didelį gabalą margarino (Danutė Brazytė Bindokienė, Lietuvių papročiai ir tradicijos, Chicago, Illinois: Pasaulio lietuvių bendruomenė, 1989 metų leidimas, puslapiai 219-221). Tai kaip gi atsirinkti, koks receptas verčiausias mūsų dėmesio? Mano atsakymas būtų toks: pirmiausia apsispręndžiame, kaip patiektus - sausus ar išmirkytus - kūčiukus labiausia mėgstame valgyti. Mat nuo šios priežasties labiausiai priklausys, kaip užminkyta tešla jiems labiausia tinka.

Mano šeimoje kepami kūčiukai būna ganėtinai maži, tokio dydžio, kad į standartinį šaukštą jų telpa apie 10. Išbrinkę jie padidėja maždaug dvigubai, bet vis dėlto lieka tikrai nedideli, į šaukštą jų telpa maždaug 4-5.

Yra tokių šeimų, kuriose labiausiai mėgstami sausi kūčiukai. Tokiu atveju jie dažniausia patiekiami ir valgomi tarsi sausainiai, užgeriant pasirinktu skysčiu - spanguolių arba kitokiu kisieliumi, džiovintų vaisių kompotu, gira, mėtų arbata, arba tuo pačiu aguonpieniu. Jei esate sausų kūčiukų gerbėjai, vertėtų pasistengti, kad šie kepinukai būtų kuo trapesni, saldesni ir, pagal galimybes, riebesni. Tokiu atveju į jų tešlą reikėtų įpilti daugiau aliejaus, negailint pasaldintu, jei neprieštarauja jūsų principams - įmušti kiaušinių ir panašiai. Šiems kūčiukams nepakenktų biresni, baltesni, pyragams skirti miltai, o ir patys kūčiukai galėtų būti didesni, pjaustyti stambesniais gabaliukais. Mano šeimoje tokie kūčiukai nekepami, todėl jų recepto šį kartą jums teks paieškoti kitur, kitame recepte.

Antra vertus, jei labiausiai mėgstate aguonpienyje išmirkytus kūčiukus (o šitaip yra mano šeimoje, sausų kūčiukų mes išvis nevalgome), rekomenduoju viską daryti atvirkščiai. Kodėl? Todėl, kad kuo riebesnė, trapesnė, labiau pagerinta kūčiukų tešla, tuo greičiau jie išsileis, ištęš ir taps aguonpienyje plaukiojančiais druzgais. Dar blogiau, jei prieš kepant kūčiukus tešla nebuvo gerai iškildinta ir subrandinta: tada išorinis jų sluoksnis jau spėja išsileisti, o viduriukas vis dar būna kietas tarsi akmenukas. Mano šeimoje vyrauja nuomonė, kad teisingai iškepti ir aguonpienyje išmirkyti kūčiukai privalo būti visiškai išbrinkę (be kietos "širdelės"), bet neištežę, išlaikę taisyklingą formą. Tam, kad jie būtų tokie, o ne kitokie, reikia laikytis 3 itin svarbiausių taisyklių.

1) Užminkome liesą tešlą. Mama mane jau senokai išmokė, kad į mirkomų kūčiukų tešlą geriausia išvis nedėti arba dėti itin mažai aliejaus (maždaug 1 arbatinį šaukštelį į 0,5 kilogramo miltų); apie sviestą, grietinę, margariną ar kiaušinius čia nė kalbų negali būti. Miltus irgi reikia imti "prastus" (aš naudoju 550D tipo), nes su jais suminkyta tešla būna gerokai elastingesnė negu suminkyta iš birių, pyragams skirtų miltų. Iš liesos tešlos ir "prastų" miltų užminkyti kūčiukai patys vieni nebus tokie gardūs, kaip iškepti iš riebesnės tešlos bei baltesnių miltų, bet mirkdami aguonpienyje, žymiai geriau išlaikys formą.
Reklama

2) Kūčiukų tešlą privaloma gerai iškildinti bei subrandinti. Tikrai netiesa, kad gaminant kūčiukus iš liesos tešlos, jie būna neskanūs, sukritę ir kieti. Šitaip nutinka tik tada, kai tešla prastai iškildinama. Jei kūčiukų tešlą kildinsite 2-3 valandas, tada perminkome ir kildiname dar 1-2 valandas, ji gerai subręs, o iškepti kūčiukai (net nedėjus į juos jokių riebalų) bus labai trapūs dėl viduje susidariusių daugybės oro pūslelių. Tokie kūčiukai būna tarytum mažos, labai porėtos kempinėlės, idealiai sugeriančios skystį. Tinkamai iškilę kūčiukai neturi kieto viduriuko, jie permirksta greitai ir tolygiai. Minkydama kūčiukų tešlą, aš visada naudoju tik šviežias mieles (su sausomis rezultatai man patinka daug mažiau) ir stengiuosi nepadauginti cukraus. Ilgesnį laiką brandinant tešlą, daugumą cukraus (aš jo dedu 3-4 valgomuosius šaukštus į 0,5 kilogrmao miltų) sunaudoja mielės, tad kūčiukai išeina ne saldūs, o tik salsvi. Bet, kadangi mūsų šeimoje nevalgome jų pačių vienų, saldumo trūkumas lengvai kompensuojamas, tinkamai pasaldinus aguonpienį - jo prisigėrę kūčiukai būna paties to saldumo.

3) Kūčiukų atveju, dydis itin svarbu. Apie tai daugumoje kūčiukų receptų yra nutylima, tik paminima, kad juos reikėtų supjaustyti "nedideliais" arba "norimo dydžio" gabaliukais. Tie "nedideli" kūčiukai kai kada išmirkyti tampa slyvos dydžio bandelėmis kietu viduriu. Tad, mano asmenine nuomone, didesni kūčiukai labiau tinka tada, jei ruošiatės jos valgyti sausus, tarkime, užgerdami kisieliumi. Jei ruošiatės kūčiukus mirkyti, ir jei norisi, kad išmirkyti jie išlaikytų formą, pasistengiame, kad kūčiukai būtų kuo mažesni. Tada jie permirksta greičiau bei tolygiau, be to, žymiai estetiškiau atrodo lėkštėje. Štai kodėl mano kepti ir mirkyti kūčiukai būna maždaug tokio dydžio kaip sausi parduotuvėse pardavinėjami kūčiukai. Taip, iškepti mažus kūčiukus užtrunka ilgiau: aš tešlą suvolioju į maždaug pieštuko storio volelius, tada juos supjaustau žirnio didumo gabaliukais. Per tą laiką, kol kepa viena partija, likusi tešla išsipučia, todėl atrodo, kad jos tiek pat (arba dar daugiau) nei buvo anksčiau. Vis dėlto per 2-3 valandas su ja susidoroju. Šiaip ar taip, kūčiukai - tai ne kas kita, kaip apeiginė duona, todėl ir elgtis su ja derėtų kaip su apeigine duona: pagarbiai, neskubriai ir kantriai. Juo labiau, kad ji yra kepama vos kartą metuose.

Maži, kieti ir trapūs kūčiukai aguonpienyje išmirksta gan greitai - mes savo šeimoje paprastai juos pamerkiame likus maždaug valandai iki šventinės vakarienės. Antra valanda praeina, kol neskubant būna išragauti kiti patiekalai. Po poros valandų kūčiukai būna jau permirkę, bet, kaip jau minėjau, - neištežę. Keli žodžiai apie aguonų pieną. Šiomis dienomis labai puikiai pastebėjau, kad šeimininkės stengiasi pasilengvinti gyvenimą, pirkdamos įvairius sausus maltų aguonų ir cukraus mišinius - ir specialiai sukurtus kūčiukams, ir skirtus kitiems tikslams, tarkime, aguoniniams pyragams kepti. Na ką aš galiu apie tai pasakyti? Gal tai ir lengviau, bet tikrai nėra skaniau. Juos išmaišius vandenyje, dažniausia tai ir lieka tik pasaldintas, drumstas vanduo su sumaltomis aguonomis, o aguonų pieno, svarbiausio komponento aguonpienyje, ten beveik nėra. Yra vienintelis patikrintas būdas paruošti gerą aguonpienį: išmirkome aguonas, o tada jas sutraiškome. Kaip tik šis darbas daugumą ir gąsdina. Mat nuo senų laikų jis reikalaudavo ir gana daug laiko, ir gana daug fizinių jėgų: senesniais laikais aguonas grūdant grūstuvėje, o vėliau, kai devyniolikto amžiaus pabaigoje išplito mėsmalės - kelis kartus aguonas malant. Bet šiais laikais mes galime naudotis naujais įrankiais ir, traiškydami aguonas, gerokai palengvinti visą aguonpienio gaminimo procesą. Pavyzdžiui, aš pati gerai išmirkytas ir šlakeliu virinto vandens užpiltas aguonas maždaug 3-5 minutes pamalu smulkintuvu (kitaip sakant, elektriniu blenderiu, uždėjusi antgalį su peiliukais - toks būdas pasiteisina kur kas labiau, nei mėginimas nusunktas aguonas sumalti uždarame smulkintuvo indelyje). Aguonos idealiai susimala, išleidžia savo pieną, masė pabąla bei stipriai sutirštėja. Pasaldintas ir atskiestas šaltu virintu vandeniu, aguonpienis atrodo ne drumstas ir gelsvas, o visiškai baltas, tarsi tikras pienas. Žinoma, jo skonis irgi su niekuo nesulyginamas. Taigi, paruošti aguonpienį man užtrunka ne daugiau nei 10 minučių ir tas darbas nereikalauja jokių fizinių pastangų.
Reklama

Tikiuosi, šie patarimai jums pravers. Tad sėkmės planuojant bei ruošiant tradicinį didžiųjų žiemos švenčių stalą. :)
Reklama

Iš nurodytų ingredientų kiekių gausis ganėtinai daug aguonpienio - maždaug 3-4 litrai.

Užsiregistravę ir prisijungę vartotojai mato mažiau reklamų

Ingredientai

    Kūčiukams:
    • šviežios mielės: 40 gramų
    • cukrus: 4 valgomųjų šaukštų
    • pienas: 4 valgomųjų šaukštų
    • kvietiniai miltai: ~500 gramų (aš naudoju 550D tipo; dar šiek tiek miltų reikia kepamiems kūčiukams apvolioti)
    • aguonos: 4 valgomųjų šaukštų
    • aliejus: 1 arbatinio šaukštelio (nėra būtina)
    • druska: žiupsnelio
    • drungnas virintas vanduo: ~200 mililitrų
    Aguonpieniui:
    • aguonos: ~1 nemažo puodelio (~250-350 gramų)
    • medus ir/arba cukrus: pagal skonį
    • šaltas virintas vanduo: ~3-4 litrų

    Recepto paruošimas

  1. 1. Pirmiausia dideliame dubenyje šviežias mieles ištriname su cukrumi ir pienu. Palaukiame maždaug 15 minučių, kol ims kilti puta.
  2. 2. Tadaį dubenį su mielėmis suberiame miltus, sudedame aguonas, jei norisi, įpilame šlakelį aliejaus. Maždaug puodelyje drungno vandens ištirpiame druską. Po truputį pildami sūrų vandenį, suminkome minkštą, bet prie rankų nelimpančią tešlą (viso vandens greičiausia neprireiks). Jei suminkysime per skystą ir per daug lipnią tešlą, bus sunkiau suformuoti gražius kūčiukus, bet jei ji išeis per kieta - prastai kils, o iškepę kūčiukai bus mažai porėti, kieti, sunkiai sugeriantys aguonpienį.
  3. Reklama
  4. 3. Iš suminkytos tešlos suformuojame rutulį, jį dedame į gilų dubenį ir pridengiame švariu, drėgnu virtuviniu rankšluosčiu, kad neapdžiūtų. Šiltai kildiname maždaug 2-3 valandas, tada tešlą perminkome, vėl uždengiame ir paliekame dar maždaug 1-2 valandas.
  5. 4. Antrą kartą iškilusią ir subrendusią tešlą išminkome, didelę negilią skardą išklojame kepimo popieriumi, orkaitę įkaitiname iki 180 laipsnių temperatūros.
  6. 5. Kūčiukus gaminame taip: iš mažų tešlos gabaliukų suformuojame kelias plonutes (paprasto pieštuko storio) virveles, jei reikia, stalą ir tešlą pabarstome miltais. Man vienai skardai įprastai reikia maždaug 6-8 tokių virvelių, kurių ilgis apie 20-25 centimetrai. Lengviausia jas suformuoti atkėlus nuo stalo, ploninant ir sukant abiejų rankų pirštais (tarp nykščių ir smilių bei didžiųjų pirštų), o tuo pačiu virvelę iš lėto tempiant į ilgį.
  7. 6. Suformuotas virveles supjaustome mažais, maždaug žirnio dydžio gabaliukais. Jei tešla teisingos konsistencijos, o stalas yra pabarstytas miltais, gabaliukai turėtų nesulipti.
  8. 7. Kai jau kūčiukų partija bus paruošta, į skardą juos lengviausia sudėti šitaip: dalį tešlos gabaliukų peiliu nukandame į saują, juos beriame į paruoštą skardą eilute, tada į saują suberiame kitus suformuotus kūčiukus, juos vėl suberiame į skardą eile ir taip toliau. Išvis bus 5-6 saujos labai mažų kūčiukų. Jei kurioje nors skardos vietoje daug kūčiukų susilies vienas su kitu, pasklaidome juos peiliu.
  9. 8. Skardą su kūčiukais dedame į įkaitintą orkaitę ir kepame maždaug 12-14 minučių, arba kol kūčiukai pakyla, padidėja maždaug dvigubai (tačiau net tada jie turėtų būti maži, maždaug 1x1 cm.) ir ims gelsti. Nepamirškite, kad jų apačia pagels labiau negu viršus, todėl saugokite, kad nesudegintumėte. Jei jūsų orkaitė labai kaitri, kepimui gali prireikti ir mažiau laiko.
  10. 9. Per tą laiką, kol kepa kūčiukai, pasiruošiame kitą jų partiją.
  11. 10. Iškepusius kūčiukus suberiame į didelį dubenį, o į skardą sudedame pasiruoštus nekeptus. Kol jie kepa, ruošiame kitą partiją ir taip toliau. Man gaunasi maždaug 10 didelių skardų kūčiukų, juos gamindama aš užtrunku maždaug 2,5-3 valandas.
  12. 11. Iškepusius kūčiukus gerai atvėsiname, suberiame į popierinį maišelį arba kokį uždaromą indą ir laikome, kol prireiks.
  13. 12. Iš vakaro prieš šventinę vakarienę aguonpieniui skirtas aguonas perplauname keliais vandenimis, tada užpilame šaltu vandeniu ir vėsiai laikome per visą naktį. Norimą kiekį vandens (būsimą aguonpienio pagrindą) užviriname ir paliekame, kad per naktį atvėstų.
  14. 13. Kitą dieną vandenį nuo aguonų nupilame, jas užplikome verdančiu vandeniu ir palaukiame, kad atvėstų - galima laikyti tol, kol ateis laikas aguonas malti. Jei norisi, aguonpieniui skirtą vandenį dedame į šaldytuvą arba labai sandariai uždengiame ir išnešame į balkoną, kad gerai atšaltų.
  15. 14. Pradėję gaminti aguonpienį, nuo aguonų nupilame vandenį dar kartą. Dabar jas galima sugrūsti grūstuvėje, kelis kartus permalti mėsmale arba (aš darau būtent šitaip) per kelias minutes sutraiškyti smulkintuvu (elektriniu blenderiu). Pastaruoju atveju užpilame aguonas trupučiu šalto virinto vandens, maždaug tiek, kad virš aguonų jo būtų maždaug 3 centimetrai.
  16. 15. Idealiausia, kad aguonos būtų sudėtos į gilų, neplatų dubenį arba kitokį indą. Smulkintuvu malame aguonas maždaug 3-5 minutes, iš pradžių mažesniu, po to didesniu greičiu. Sumaltos aguonos turėtų pabalti, išleisti pieną - tada aguonų masė primins baltą tirštą tyrę.
  17. 16. Sumaltas aguonas šiek tiek pasaldiname medumi arba cukrumi (mes naudojame cukrų) ir atskiedžiame vandeniu. Rekomenduočiau vandenį po truputį pilti į aguonas, o ne aguonas sudėti į vandenį, nes tada galėsite reguliuoti aguonpienio tirštumą ir koncentraciją.
  18. aguonų pienas - aguonpienis
  19. 17. Kai aguonpienis bus norimo tirštumo, paragaujame ir, jei reikia, papildomai pasaldiname (kai kurie nemėgsta aguonų tirščių, tad visus juos (arba didžiąją jų dalį) nukošia ir panaudoja kitur, kaip pavyzdžiui virtinukų arba lietinių įdarui, bet mes to niekada nedarome, visas aguonas palikdami aguonpienyje).
  20. 18. Į paruoštą aguonpienį dedame norimą kiekį kūčiukų ir paliekame juos mirkti maždaug 2 valandas. Per tą laiką kūčiukai turi pilnai permirkti, maždaug dvigubai padidėti, bet neištežti (tik specialiai jų neplakame šaukštu arba samčiu. Skaniausi kūčiukai būna tą patį vakarą, bet, laikantis tradicijų, šiek tiek kūčiukų su aguonpieniu reikia palikti ant stalo per visą naktį. Jei kambaryje nelabai karšta, kitą rytą kūčiukai turi būti vis dar tinkami valgiui.
  21. 19. Likusius sausus kūčiukus galite laikyti ilgesnį laiką ir valgyti su naujai pagamintu aguonpieniu - mes valgome visą tarpušventį ir ilgiau, iki Trijų karalių šventės. Skanaus!
  22. kūčiukai aguonų piene
  23. 20. Rekomendacija: Daugiau kūčiukų receptų rasite: Kūčiukai.
Kūčiukai su aguonų pienu - aguonpieniu
Kūčiukai su aguonų pienu - aguonpieniu
Kūčiukai su aguonų pienu - aguonpieniu
Kūčiukai su aguonų pienu - aguonpieniu
Tuno pyragas su obuoliais
(1)