Pirmoji mano vyro dovana man, buvo duonkepė. Gal ir nelabai romantiška, kai pagalvoju... Bet nuo tos dienos, kai ji atsirado mūsų namuose, mes duonos parduotuvėje nebeperkame.
Tiesą sakant, stengiausi duonkepe nepiktnaudžiauti ir bandžiau ieškoti įdomių receptų bei kepti duoną orkaitėje. Man labai patinka minkyti tešlą. Nesuprantu visiškai cheminių ir fizinių dėsnių, bet einu iš proto dėl to, kaip minkoma tešla tiesiog akyse tampa glotni, maloni minkyti, o šiek tiek pastovėjusi, pakilusi ji lengvai kočiojasi, minkosi ir lipdosi.
Receptą kūriau pagal save, keičiau ingredientus, kol duona gavosi puiki. Kepiau jau kelis kartus ir labai džiaugiuosi. Kas man labiausiai patinka ir manau daugumai mūsų yra svarbu, kad ji ilgai nekietėja bei neįgauna savotiško pagulėjusios duonos skonio bei kvapo.
Siūlau išmėginti ir jums.