Prieš kokius tris dešimtmečius šis patiekalas buvo gan dažnai savaitgaliais ruošiamas. Ir ne tik mūsų namuose taip būdavo... Prisimenu kaip nueidavom į svečius ir namų šeimininkė jau nešdavo ant stalo tuo metu deficitinę kiaulės pusgalvę. Tuo metu dar nebuvo išlepinti įvairove ir sugebėdavom džiaugtis paprastais patiekalais. Kažkodėl panorau prisiminti kaip buvo šis patiekalas gaminamas.
Norėčiau dar paminėti, kad kai pati renkuosi kiaulės pusgalvę, visuomet atkreipiu dėmesį, kad ši būtų švari, nešeriuota bei kad nebūtų per daug išmarginta tatuiruotėmis. Na, o su ausimi ar be, kita kalba. Tinka abu variantai, tik variantas su ausimi reikalauja daugiau vargo kepant atviroje skardoje, nes ji labai greitai ima džiūti, o po to gali ir "medine" tapti. Tad reikėtų laistyt, bet terlionės gan daug. Be ausies šiuo požiūriu kur kas paprasčiau, bet vaizdas ne toks efektingas. Todėl mano pasiūlymas būtų pusė kepimo laiko ausį laikyti įvyniotą į foliją.