Birželio mėnėsį žvejai iš jūros traukia vėjažuves, dar vadinamas vėjo tobiais. Tai išskirtinės išvaizdos žuvis - ilga, "gandro snapu", spindinti žalsvu atspalviu. Žuvies mėgėjai be abejonės žino rūkytas vėjažuves, gudruoliai kartais jas parduoda kaip rūkytus ungurius, mat parduodamos be galvų, juos labai primena.
Būtent dėl melsvų kaulų (net ir žuviai iškepus), vėjažuvė ko gero atrodo šiek tiek bauginančiai. Taip yra dėl to, kad jų kauluose yra itin gausus ir visiškai nepavojingas žalias pigmentas biliverdinas. Negalima valgyti tik šių žuvų ikrų, nes jie yra nuodingi. Žmonės kalba, kad žalsva spalva reiškia didelį fosforo kiekį kauluose. Mes dažnai juokaujame, kad prisivalgę daug vėjažuvių, naktį vaikščiosime šviesdami. Labai gerai prisimenu, kai mano tėtis prieš daug metų žvejodamas jūroje nuo molo, netyčia pagavo keletą vėjažuvių. Tuomet jos iš vis dar buvo niekur nematytos ir nežinomos. Maniau, kad iš nuostabos mano mama apalps, kai reikėjo jas išdoroti.
Lietuvių kalba daug informacijos apie šios žuvies paruošimą nėra. Žvejams patinka jų gaudymas, bet receptų trūksta. Kai kurie sako, kad ši žuvis nelabai skani. Netiesa! Pavyzdžiui lydekos taip pat pasižymi kaip sausa ir sprangi žuvis, tačiau reikia tik mokėti jas paruošti...
Vėjažuvės tikrai labai skanios rūkytos. Jei lankotės Klaipėdoje tai per Jūros šventę, turite progą tokios paragauti.
Šias žuvis žvejai mielai vytina. Sakoma, kad gardi žuvienė.
Populiariausia paprasčiausia kepti vėjažuvių filė gabalkiukus, pavoliojus juos miltuose, kiaušinio plakinyje ir džiūvėsėliuose. Taip iškepta vėjažuvė tikrai bus puiki. Bet labai svarbu šią žuvį prieš kepant skaniai pamarinuoti. Be galo gardu žuvį ar jos filė pamarinuoti česnakų - smulkintų petražolių - aliejaus - citrinų sulčių mišinyje.