Labai gerai pamenu, kad kai vaikystėje mama ruošdavo keksus, aš niekada nebuvau jų mėgėja, nes jie būdavo ganėtinai sausi, niekuo neypatingi, tešla negardi, kieta, kaip sako, net "netirpo burnoje". Lygiai tokie patys keksai būdavo parduotuvės lentynose. Na, išimtis - tie gražiuose pakuotėse keksai, kurių galiojimo laikas ~du metai ir valgydamas net gali užuosti chemiją. Bet vaniliniams keksiukams su sviestiniu net ir tie neprilygsta. Itin minkšti, kvepiantys tikra vanile, drėgni bei tiesiog akimirksniu pradingstantys nuo stalo. Pamėginkite pasigaminti ir Jūs! :)
Aliona
Atsakyti