Bruknių ir kriaušių uogienė
Prieš keletą savaičių, taip nutiko, kad važiavome pro gražų, šviesų, bet ganėtinai menkai pažįstamą mišką, tad nusprendėme stabtelėti bei patikrinti, ar ten kartais neauga baravykai. Gaila, bet grybų tose vietose nesugebėjome aptikti nei kvapo, tačiau tarp išlakių pušų raudonavo didoki bruknių ploteliai. Niekaip nesugebėjome atsispirti pagundai jų prisirinkti. Į savo pintinėlę berdamas raudonų uogų saujas, vyras jau garsiai galvojo, kaip bus kepama višta ir ją valgysime būtent su bruknių uogiene. Tai yra vienas mėgiamiausių jo patiekalų, kuris nukeliantis į mamos virtuvę.
Sąžinė man niekaip neleido sudaužyti savo vyro svajonių. Tad iškart išklausinėjau, kaip jo namuose būdavo verdama bruknių uogienė, ir ar daug kriaušių į ją būdavo dedame. Kokių dar kriaušių? - iškart nusistebėjo vyras. Jis buvo šventai įsitikinęs, kad bruknių uogienė visada būdavo gryna. Bet aš nusprendžiau, jog bus ne pro šalį pasikonsultuoti su jo mama, nes mūsų prisiminimai itin dažnai būna ne visai tikslūs, gastronominiai taip pat. Ypač kai esi paauglys berniukas, niekados uogienės neviręs, o tik ją skanavęs. :)
Vyro mama yra kilusi iš Kupiškio krašto, nuo pat jaunystės buvo nuostabi uogautoja. Visas vasaras, kai su kitomis merginomis bėgdavo į miškus rinkti aviečių, mėlynių, bruknių arba spanguolių, ji gali pasakoti bei pasakoti nesustodama, tarsi tai būtų buvusi pati linksmiausia jaunimo pramoga, o ne sunkus, kruopštumo bei daug kantrybės reikalaujantis darbas. Įdomios tokios istorijos, bylojančios apie tuos laikus, kai žmonių gyvenimo būdas buvo visai kitoks nei dabar. Bet seni geri receptai bėgant metams beveik visai nepasikeitė - dėl šios priežasties jie ir yra laikomi klasikiniais. Todėl, kaip ir ir buvo galima tikėtis, mano anyta greitai paneigė "uogienės grynumo teoriją" ir užtikrino, kad bruknes dera virti su kriaušėmis, kurios suteikia šiam gardumynui švelnumo bei kremiškumo. Žinoma, ją verdant labai svarbu laikytis tam tikrų proporcijų, kitaip rezultatas gali nuvilti.
Vieną kartą aš pati jau buvau išvirusi bruknių ir kriaušių uoginę, kuri man asmeniškai patiko ne per labiausia. Nes vaikystėje mano šeimos moterys tokios uogienės visai nevirdavo, jų patarimo paklausti negalėjau, o receptą nusižiūrėjau kažkur - lyg sename žurnale, gal internete (beje, prieš daugiau nei 20 metų net virtualioje erdvėje ne prie kiekvieno recepto būdavo nuotraukos). Anot to recepto, kriaušių į puodą reikėjo dėti ganėtinai daug, o bruknių ganėtinai mažai. Rezultatas buvo tokia rausvai violetinė kriaušienė, nedžiuginanti nei akies, bet valgoma, bet ne per daug įsimintina, sakyčiau, netgi prėskoka. To recepto autorius ar autorė tikrai labai mėgo kriaušes ir ne per daug buvo įsimylėjęs specifinį, lengvai karstelėjusį bruknių skonį. Kaip yra sakoma, kiekvienam savo, bet aš anuomet tvirtai nusprendžiau, jog bruknių ir kriaušių uogienė nėra verta didesnio dėmesio. Ir tik šiandien, praėjus daugiau negu dviem dešimtmečiams, nusprendžiau, kad suteiksiu jai antrą šansą - ko tik žmogus nepadarysi dėl savo mylimos antros pusės.
Bet šį kartą mano rudeninis kūrinys gavosi nuostabus. Itin ryškaus skonio, bet ne per daug aitri bei ne per daug saldi, bruknių uogienė su kriaušėmis sublizgėjo tarsi pats karališkiausias pagardas, o aš pagaliau supratau, kodėl kai kurie žmonės ją taip labai mėgsta. Todėl rekomenduoju pasimokyti iš mano pačios klaidų, ir, užuot nurašius vieną arba kitą patiekalą į nuostolius, susiraskite sau priimtiniausią jo variantą, pačias geriausias ingredientų proporcijas, skaniausius prieskonius. Būtinai visada išklausinėkite savo močiutes, mamas, tetas arba pagyvenusias geraširdes kaimynes jų virtuvės paslapčių, kol dar yra tokių galimybių. Jūs net nepatikėsite, kiek daug žmonių man yra prisipažinę: kaip gaila, kad niekada nepaklausiau, kaip iškepti tas nuostabias bandeles, užmarinuoti tuos fantastiškus burokėlius, išvirti tą tobulą sriubą...
Tikrai nepatingėkite užsirašyti visas, net menkiausias smulkmenas, nes žmonių atmintis yra išdavikiškai trumpa, o prisiminimai ganėtinai fragmentiški. Pabandykite atsikratyti keistos, iš materialinių nepriteklių sovietmečiu atsiradusios nuostatos, kad domėtis receptais bei gastronomine kultūra - esą visiškai nedvasinga, pernelyg buitiška ir labai paviršutiniška. Joks prancūzas arba italas su tuo niekada nesutiktų, nes senieji patiekalai ne tik pamaitina mūsų kūną, o ir papasakoja pačias įdomiausias istorijas - moterų bei vyrų, giminių bei tautų, atskirų regionų bei ištisų šalių. Ir jų klausytis visai nėra gėda. Daug liūdniau, jei jų negirdite.
Iš nurodytų ingredientų kiekio gaunasi maždaug 1 litras uogienės.
Sąžinė man niekaip neleido sudaužyti savo vyro svajonių. Tad iškart išklausinėjau, kaip jo namuose būdavo verdama bruknių uogienė, ir ar daug kriaušių į ją būdavo dedame. Kokių dar kriaušių? - iškart nusistebėjo vyras. Jis buvo šventai įsitikinęs, kad bruknių uogienė visada būdavo gryna. Bet aš nusprendžiau, jog bus ne pro šalį pasikonsultuoti su jo mama, nes mūsų prisiminimai itin dažnai būna ne visai tikslūs, gastronominiai taip pat. Ypač kai esi paauglys berniukas, niekados uogienės neviręs, o tik ją skanavęs. :)
Vyro mama yra kilusi iš Kupiškio krašto, nuo pat jaunystės buvo nuostabi uogautoja. Visas vasaras, kai su kitomis merginomis bėgdavo į miškus rinkti aviečių, mėlynių, bruknių arba spanguolių, ji gali pasakoti bei pasakoti nesustodama, tarsi tai būtų buvusi pati linksmiausia jaunimo pramoga, o ne sunkus, kruopštumo bei daug kantrybės reikalaujantis darbas. Įdomios tokios istorijos, bylojančios apie tuos laikus, kai žmonių gyvenimo būdas buvo visai kitoks nei dabar. Bet seni geri receptai bėgant metams beveik visai nepasikeitė - dėl šios priežasties jie ir yra laikomi klasikiniais. Todėl, kaip ir ir buvo galima tikėtis, mano anyta greitai paneigė "uogienės grynumo teoriją" ir užtikrino, kad bruknes dera virti su kriaušėmis, kurios suteikia šiam gardumynui švelnumo bei kremiškumo. Žinoma, ją verdant labai svarbu laikytis tam tikrų proporcijų, kitaip rezultatas gali nuvilti.
Vieną kartą aš pati jau buvau išvirusi bruknių ir kriaušių uoginę, kuri man asmeniškai patiko ne per labiausia. Nes vaikystėje mano šeimos moterys tokios uogienės visai nevirdavo, jų patarimo paklausti negalėjau, o receptą nusižiūrėjau kažkur - lyg sename žurnale, gal internete (beje, prieš daugiau nei 20 metų net virtualioje erdvėje ne prie kiekvieno recepto būdavo nuotraukos). Anot to recepto, kriaušių į puodą reikėjo dėti ganėtinai daug, o bruknių ganėtinai mažai. Rezultatas buvo tokia rausvai violetinė kriaušienė, nedžiuginanti nei akies, bet valgoma, bet ne per daug įsimintina, sakyčiau, netgi prėskoka. To recepto autorius ar autorė tikrai labai mėgo kriaušes ir ne per daug buvo įsimylėjęs specifinį, lengvai karstelėjusį bruknių skonį. Kaip yra sakoma, kiekvienam savo, bet aš anuomet tvirtai nusprendžiau, jog bruknių ir kriaušių uogienė nėra verta didesnio dėmesio. Ir tik šiandien, praėjus daugiau negu dviem dešimtmečiams, nusprendžiau, kad suteiksiu jai antrą šansą - ko tik žmogus nepadarysi dėl savo mylimos antros pusės.
Bet šį kartą mano rudeninis kūrinys gavosi nuostabus. Itin ryškaus skonio, bet ne per daug aitri bei ne per daug saldi, bruknių uogienė su kriaušėmis sublizgėjo tarsi pats karališkiausias pagardas, o aš pagaliau supratau, kodėl kai kurie žmonės ją taip labai mėgsta. Todėl rekomenduoju pasimokyti iš mano pačios klaidų, ir, užuot nurašius vieną arba kitą patiekalą į nuostolius, susiraskite sau priimtiniausią jo variantą, pačias geriausias ingredientų proporcijas, skaniausius prieskonius. Būtinai visada išklausinėkite savo močiutes, mamas, tetas arba pagyvenusias geraširdes kaimynes jų virtuvės paslapčių, kol dar yra tokių galimybių. Jūs net nepatikėsite, kiek daug žmonių man yra prisipažinę: kaip gaila, kad niekada nepaklausiau, kaip iškepti tas nuostabias bandeles, užmarinuoti tuos fantastiškus burokėlius, išvirti tą tobulą sriubą...
Reklama
Tikrai nepatingėkite užsirašyti visas, net menkiausias smulkmenas, nes žmonių atmintis yra išdavikiškai trumpa, o prisiminimai ganėtinai fragmentiški. Pabandykite atsikratyti keistos, iš materialinių nepriteklių sovietmečiu atsiradusios nuostatos, kad domėtis receptais bei gastronomine kultūra - esą visiškai nedvasinga, pernelyg buitiška ir labai paviršutiniška. Joks prancūzas arba italas su tuo niekada nesutiktų, nes senieji patiekalai ne tik pamaitina mūsų kūną, o ir papasakoja pačias įdomiausias istorijas - moterų bei vyrų, giminių bei tautų, atskirų regionų bei ištisų šalių. Ir jų klausytis visai nėra gėda. Daug liūdniau, jei jų negirdite.
Reklama
Iš nurodytų ingredientų kiekio gaunasi maždaug 1 litras uogienės.
Ingredientai
- šviežios bruknės: 1 litro
- kriaušės: 2 didelės arba 3 vid. dydžio (saldžių bei sultingų)
- cukrus: 500 gramų
- Nebūtinai: gvazdikėliai 1-2 (jei mėgstate)
- maltas cinamonas: 0,5 arbatinio šaukštelio
- 1. Pirmiausia bruknes perrenkame, nuplauname bei paliekame siete, kad gerai nulašėtų vanduo.
- 2. Tuomet kriaušes nulupame, išimame sėklalizdžius bei supjaustome smulkiais kubeliais arba plonomis riekelėmis.
- 3. Tada sudedame jas į puodą, idealiausia storu dugnu. Įpilame šlaką (maždaug ketvirtadalį puodelio) vandens, suberiame cukrų ir, jei naudosite, sudedame gvazdikėlius. Užviriname bei verdame, kol visas cukrus ištirpsta, o kriaušių gabaliukai suminkštėja; tai užtrunka maždaug 5-10 minučių.
- 4. Po to į puodą su kriaušėmis bei cukraus sirupu suberiame bruknes. Kartas nuo karto pamaišydami dar kartą užviriname ir ant mažos ugnies paverdame dar apie 10-15 minučių, kol bruknės pradeda sproginėti, o uogienė nusidažo ryškiai raudona spalva.
- 5. Bebaigiant virti, suberiame cinamoną. Jei naudojote, virimo pabaigoje gvazdikėlius galima išgriebti bei išmesti (aš palieku).
- 6. Uogienę supilstome į mažus švarius stiklainius, užsukame bei apvertę paliekame, kol pilnai atvėsta. Laikome tamsioje, vėsioje vietoje.
- 7. Prieš ragaudami, leidžiame uogienei mažiausiai 3-4 dienas susistovėti. Ją mūsų šeimai skaniausia valgyti su šilta arba šalta paukštiena. Skanaus!
- 8. Rekomendacija: Daugiau uogienių receptų rasite: Uogienės.
Recepto paruošimas
